Nukrypimas sau

Ir tada many kažkas nutrūko..

Per daug myliu ir nekenčiu. Myliu tuos, kurių vertėtų nekęsti, o nekenčių tų, kuriuos turėčiau garbinti, tarsi stabus. 

Aplink mane tik dužusio vyno taurės ir tabako kvapas.
Aš svajojau apie mūsų namus – aš klydau. 

Tavęs niekas niekad nemylės, kvailute. Smagi lovoje – karti gyvenime. Prasmek skradžiai, lėlyte. Prokrusto lovoje vėl gulėsi, apsikabinusi Pandoros skrynia ir lauksi, kol devyni pragaro ratai išgręš tavo kaulus ir vaitodama pagaliau pasiduosi. 

Nebesvajok.

Nebetikėk.

Nebemylėk.

Dabar tu tik mechanizmas, kuris netinkamai atliks savo funkciją. Tu – dulkelė. Lengavai pašalinama.
Purvas tavo sąžinėje neleis būti laimingai.
Prašau, prašau tavęs nebetikėk.
Tu sergi, tu miršti. Mirei?
Prakeiktoji.
Tavo įsčių vaisiai bus užkrėsti, todėl tu jų nepaleisi į šį pasaulį. Nebūsi gera niekam.
Šaltas vasario lietus nuplaus tavo ašaras, kurios degins tavo veidą, bet tu išgyvensi, randuota pabaisa.
Feniksas.
Viena dieną tu skrisi.
Bet gerai įsidėmėk – visada viena.